Titulinis » Naujienos » IIHF pagyros ir dėmesys Lietuvai: esame auganti ledo ritulio valstybė

IIHF pagyros ir dėmesys Lietuvai: esame auganti ledo ritulio valstybė

2019-10-31
hockey.lt informacija
 Pastaraisiais metais Lietuvos ledo ritulio pasaulyje buvo žengtas ne vienas pozityvus žingsnis, kuris paliko atgarsį ir visame ledo ritulio pasaulyje. Bendri projektai su Latvijos ir Estijos asociacijomis, pirmą kartą suburta Lietuvos moterų rinktinė, nuolat augantis žaidžiančių vaikų skaičius ir istorinis debiutas pasaulio ledo ritulio IA diviziono čempionate. Visa tai buvo užfiksuota vien pastaraisiais metais, o į mūsų šalies ledo ritulio kilimą dėmesį atkreipė ne vienas ledo ritulio pasaulio atstovas. Būtent todėl tarptautinė ledo ritulio federacija (IIHF) nusprendė pakalbinti asociacijos „Hockey Lietuva“ prezidentą Dainių Zubrų ir Lietuvos ledo ritulio pavyzdį pateikti visam pasauliui publikuodami straipsnį apie mūsų šalies ledo ritulį savo internetinėje svetainėje.

Pristatome IIHF žurnalisto Martino Merko parengto straipsnio vertimą lietuvių kalba.
 
 
22 vieta šiais metais, 23 vieta pernai – Lietuvos nacionalinė rinktinė nuo pat nepriklausomybės paskelbimo vos kartą per visą IIHF pasaulio čempionatų istoriją (19 vieta 2006 metais) yra pasiekusi geresnį galutinį rezultatą pasaulyje nei pastaraisiais metais.
 
Užimdama šias pozicijas Lietuva balansavo ties antruoju ir trečiuoju pasaulio ledo ritulio pirmenybių laipteliu. Į aukštesnį lygį lietuviai kilo tada, kai 2018 metais laimėjo Kaune surengtas IB diviziono kovas, 10170 į „Žalgirio“ areną susirinkusių žiūrovų akivaizdoje palauždami Estiją ir išplėšdami kelialapį aukštyn.
 
Šioje komandoje buvo ir dvi šalies ledo ritulio legendos – Dainius Zubrus ir Darius Kasparaitis, kurie pirmą kartą istorijoje kartu atstovavo savo gimtinei. D. Kasparaičiui tai apskritai buvo pirmoji galimybė žaisti už savo gimtąją šalį – dėl žaidimo Sovietų Sąjungos ir Rusijos rinktinėse jis turėjo keturis metus žaisti Lietuvos čempionate, kad daugiau nei 800 NHL mačų sužaidęs gynėjas įgytų teisę atstovauti Lietuvą. Kol Kasparaičiui  užbaigti karjerą vilkint savo tėvynės marškinėlius buvo svajonių išsipildymas, D. Zubrus galiausiai nusprendė neužbaigti savo įspūdingos karjeros auksiniu čempionatu Kaune bei ant ledo sugrįžo ir kitąmet.
 
Metai po triumfo Lietuvoje, priverstinai atsijauninusi Lietuvos rinktinė tokia pat sėkme džiaugtis negalėjo ir neišsaugojo savo vietos IA divizione, nepaisant to, jog 2:1 parklupdė Korėjos rinktinę ir privertė gerokai pasijaudinti favoritus, iki paskutinių sekundžių kovodami dėl pergalės prieš Baltarusiją. Visgi, svarbiausiuose mačuose pasiekti pergalių nepavyko, o paskutiniame mače iki tol strigusi Slovėnija parodė viską ką gali ir iškovojo įtikinamą pergalę.
 
„Mums trūko patirties, taip pat jautėsi nuovargis. Visgi, aš buvau patenkintas tuo, kaip mes žaidėme“, - prisimindamas čempionatą Nursultane pasakojo D. Zubrus.
 
Asociacijos „Hockey Lietuva“ prezidentas yra įsitikinęs, kad vieneri metai IA divizione nebuvo tik netikėta sėkmė. Visą tai rodo ir faktas, kad tiek U-18, tiek ir U-20 rinktinės pastaruoju metu buvo pasiekusios panašias pozicijas pasaulyje savo amžiaus grupėse.
 
 
Ledo ritulys Baltijos šalyse turi gilią istoriją. Dar 1938 metais Lietuva prisijungė prie IIHF, sužaisdama savo pirmajame pasaulio čempionate Prahoje, kur buvo iškovota pirmoji pergalė pasaulio čempionatų istorijose įveikiant rumunus bei užima 10 pozicija pasaulyje. Visgi, tuomet sekė antrasis pasaulinis karas ir Lietuvos pasaulio žemėlapiuose neliko beveik penkis dešimtmečius. Sovietų laikais ledo ritulys Lietuvoje tobulėti šansų daug neturėjo. Latvijos sostinė Ryga tapo ledo ritulio centru Baltijos regionuose auginanti žvaigždes Sovietų Sąjungai, o Lietuvoje ryškiai žibėjo pasaulinius talentus ugdantys krepšininkai.
 
Lietuva ir toliau išlieka krepšinio valstybe, tačiau pastaraisiais metais ledo ritulys laimi vis daugiau fanų, o prie to prisideda ir Vilniuje bei Kaune didžiausioje šalies krepšinio arenose surengti čempionatai. Čempionatams vykstant didmiesčiuose, buvo pralenkiami ir Elektrėnai, kurie dar nuo sovietų laikų buvo tapę Lietuvos ledo ritulio sostine, o ten gimė tiek D. Zubrus, tiek ir D. Kasparaitis.
 
Po 2009 metų pasaulio ledo ritulio čempionato IB diviziono turnyro Vilniuje bankrutavo senoji ledo ritulio federacija ir tai neabejotinai virto priverstiniu žingsneliu atgal,  tačiau tai leido sukurti asociaciją „Hockey Lietuva“, su kuria atsirado platesnės galimybės lygose bei vaikų ledo ritulyje, geresnė struktūra ir skaidresnis valdymas.
 
Lietuva yra apsupta valstybių, kurios turi gilias tradicijas ledo ritulyje: Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos ir Švedijos. Tai suteikia galimybių bendradarbiavimui su kaimynais ir daugiau galimybių žaidėjams tobulėti. Kitą savaitę, per tarptautinių rinktinių pertrauką, Lietuva varžysis „Turkish Airlines Baltic Challenge Cup“ turnyre. Praėjusiais metais turnyrą Vilniuje surengę lietuviai šįkart vyks į Estijos sostinę Taliną, kur lapkričio 7-10 dienomis varžysis šešių komandų turnyre.
 
 
Prieš metus Lietuvos ledo ritulio legenda D. Zubrus nusprendė siekti asociacijos „Hockey Lietuva“ prezidento posto, norėdamas šalyje pakelti šį sportą į aukštesnį lygį. Aukštas puolėjas iš mažo Elektrėnų miestelio, kurie įsikūrę tarp dviejų didžiausių šalies miestų Kauno ir Vilniaus, ne tik sužaidė 1293 NHL reguliaraus sezono mačus gindamas Filadelfijos, Monrealio, Vašingtono, Bafalo, Naujojo Džersio ir San Chozė klubų garbę, tačiau ir turėdamas galimybę stengėsi padėti savo šaliai pasaulio čempionatuose. Iš NHL lygos jis grįždavo į rinktinę ir vedė savo šalį į priekį 2005 ir 2014 metais, o jau baigęs profesionalo karjerą jis apsivilkęs Lietuvos marškinėlius žaidė 2018 ir 2019 metų pasaulio čempionatuose. Dabar tapęs asociacijos prezidentu, jis siekia savo palikimą palikti ne tik ant ledo, tačiau ir už jo ribų.
 
„Mums reikia daugiau arenų, nes su jomis turėtume daugiau ledo ritulininkų. Aš kalbu apie vaikus: tam, kad galėtume varžytis pasaulio čempionato IA divizione mums reikia daugiau žaidėjų ir mums reikia daugiau savų žaidėjų, - apie tai, ko reikia Lietuvos ledo rituliui pasakojo D. Zubrus, - net nekalbant apie tai, jog kitos komandos turėjo kanadiečių ar amerikiečių. Tačiau apie tai aš nekalbu – aš kalbu apie mūsų pačių daržo auginimą savo namuose ir sistemos sukūrimą, kurioje būtų viso sezono metu rengiami konkurencingi čempionatai padedantys vaikams tapti vyrais. Tai yra mūsų didysis siekis, bet mes tai siekiame įgyvendinti.“
 
Iki šio tikslo pasiekimo dar laukia ilgas kelias, tačiau šiuo metu Lietuva turi 2466 ledo ritulininkus – tris kartus daugiau nei prieš dešimt metų. Taip pat vis daugiau vaikų ir suaugusių savo miestuose žaidžia įvairiausiose šalies lygose. Pastaraisiais metais vis aktyviau prie ledo ritulio jungiasi ir moterys, o Lietuvos moterų ledo ritulio rinktinė šiemet pirmą kartą istorijoje dalyvaus pasaulio čempionate.

„Mes judame į priekį po truputį, mažais žingsneliais. Planuojame keleto čiuožyklų statymą didesniuose miestuose, kaip pavyzdžiui Kaunas, kuriame desperatiškai reikalinga nauja ledo arena. Jau yra parengtas statybų planas ir jos netrukus turėtų prasidėti. Kita arena turėtų būti pastatyta Klaipėdoje, kuri yra mūsų uostamiestis. Ji taip pat turi gilias ledo ritulio tradicijas, o net ir neturint pilnų matmenų ledo aikštės, šiame mieste yra išties nemažai vaikų žaidžiančių ledo ritulį. Viliamės, kad prie šių miestų ateityje taip pat prisijungs kiti. Tai ir yra priežastis, kodėl aš nusprendžiau siekti prezidento posto. Noriu, kad tie projektai ir planai nebūtų tiesiog padėti į stalčių. Tikiuosi, kad politikai tesės savo pažadus ir mes galėsime po truputį augti“, - vylėsi D. Zubrus.
 
Lietuvos rinktinė kitąmet sugrįš į pasaulio čempionato IB divizioną, kuris bus surengtas Katovicų mieste Lenkijoje. Kaimyninėje šalyje mūsų šalies atstovai dėl pakilimo į aukštesnį divizioną kovos su Japonijos, Estijos, Ukrainos, Serbijos ir šeimininkės Lenkijos rinktinėmis. Kaip ir prieš metus, vis dažniau iškils klausimas ir dėl to, ar D. Zubrus dar kartą pasirodys ant ledo su nacionalinės rinktinės marškinėliais.
 
„Šiuo metu nežinau – tai parodys laikas. Niekada nesakau niekada, nors man ir 41-eri metai.“

Komentuoti